storuma


storuma
storumà sf. (3a) LKKXI154(Zt), 1. K, Rtr, Š, NdŽ, storoji dalis, vieta, stormena: Ilgumo jis turi šešis jardus, o per pačią storumą – mažiausia tris jardus J.Balč. Pati storuma medžio . Tas [sugrėbto šieno] stórumas gal su šake nunešioti [į kūgį] Rdn. Jėgu storumų̃ neišskirstysi, šienas neišdžius Sb. Stumkit stórumą [šieno], pagrėbstas ir lyjant sugrėbsme Mlt. Kur storumà blužnies, tai šaltis (iš blužnies storumo spėjama, kokie bus žiemą šalčiai) Gr. ^ Vienas ūsas vienon pusėn, kitas ūsas kiton pusėn, par vidurį storuma (vėžys) LTR(Dkk).plotis: Prūsų tautos stórumą ir ilgumą tuomet nuo gotų skyrė po jų valdžia gyveną slavėnai, gavusieji gudo vardą K.Būg. 2. II547 nelygumas, sustorėjimas, bumburas. 3. nėštumas: Jau mano moteriškė storumõj Ck.

Dictionary of the Lithuanian Language.